Loreta Šernienė, Alytaus šv. Benedikto gimnazijos direktorė, etatinio modelio konsultantė

Būdama etatinio konsultantė, daug kalbuosi su mokytojais, mokyklų vadovais.

Iš mokytojų išgirstu, kad šiais metais jiems yra geresnis variantas ir jie labiau patenkinti dėl to, kad padidėjo pamokų pasiruošimui, darbų taisymui skirti procentai, ir tie procentai aiškiau aprašyti, teisingesni.

Didesni procentai pasiruošimui išaugino metines valandas tiems mokytojams, kurie mokykloje iš tiesų labai daug dirba. Bet etate jiems labai nedaug lieka valandų už kitą mokyklos bendruomenei prasmingą veiklą. Tad jie klausia: ar galiu turėti „virš“ etato, ar vadovas privalo sumokėti už viską? Žodis „privalo“ supriešina bendruomenę. Manau, kad kiekvienas vadovas stengiasi dėl savo mokyklos, dėl mokytojų, kad kuo daugiau galėtų jie uždirbti. Tačiau mokykla gauna tam tikrą biudžetą. Taigi, ne nuo jo vieno tai priklauso. Mokytojai laukia maksimalių galimybių, o vadovas ne visada gali išpildyti tuos lūkesčius. Pagrindinė problema vadovams – susikalbėjimas.

Nemažai klausimų gaunu ir dėl to, ar mokyklos vadovas privalo leisti ar neleisti dirbti pilnu etatu. Nebūtinai visi mokytojai mokykloje, kad ir kiek jų būtų, privalo turėti po etatą. Etatinis susijęs su ugdymo planu, „dengia“ planui įgyvendinti skiriamas valandas, skiriami finansai mokyklai – ugdymo planui įgyvendinti. Iš tiesų vadovai  ne „duoda“, – jie tariasi, skirsto bendru sutarimu valandas, už ką ir kam jos yra skiriamos.

Tos privalomos etatui 102 valandos iš antros „kišenės“, kurias reikia labai konkrečiai paskirstyti, šiandien mokyklų direktoriams kelia didžiausią rūpestį. Mano patarimas būtų toks – remkimės savo mokyklos turima patirtimi, nes kiekviena mokykla skirtinga, tos veiklos nėra vienodos visoms mokykloms. Kiekviena mokykla turi savo specifiką.

Galiu pasidalyti savo mokyklos pavyzdžiu. Pernai su bendruomene labai gražiai apsitarėme, paskirstėme trečios „kišenės“ valandas bendruomenei. Prašiau visų mokytojų, kad jie savo metodinės grupėse aptartų, kokios veiklos atima daugiausia laiko, jie aprašė, kiek valandų maždaug reikėtų vienai ar kitai veiklai įgyvendinti. Paskui žiūrėjome pagal galimybes ir susidarėme sąrašą, kuriame pasirašėme stebuklingą žodelį „iki“. Vadinasi, jeigu mokyklai užteks lėšų, tai ir skirs maksimumą iki tiek valandų, ir nebus piktumų. Nes jeigu parašysim labai konkrečiai, pvz., „skiriama 40 val.,“, nors matom, kad lėšų tikrai trūksta, tai juk ir nebus kuo sumokėti.

Susikalbėjimas ir dialogo kultūra mokykloje buvo ta didžioji naujovė, kuri atėjo su etatiniu.

Tos mokyklos, kuriose labai atvirai kalbamasi, turi mažiau problemų. Visiškai išvengti sunkumų, ko gero, nerealu. Mes visi skirtingi, netgi kalbėdamiesi – vieni tą pačią informaciją išgirsta vienaip, kiti – visiškai kitaip. Todėl kviečiu vadovus – visada pasitikrinkim, ar mus visi vienodai suprato. Tada ramiau jausimės.

Šiemet didysis etatinio modelio įgyvendinimo iššūkis buvo ne mokytojams o mokyklų vadovams, kuriems reikia vėl iš naujo viską perdėlioti, susitarti su mokytoju individualiai. Tai atima nepaprastai daug laiko ir jėgų. Bet juk ir vadovai, ir mokytojai, esame vienos bendruomenės nariai, siekiantys vieno tikslo. Esu optimistė – mes susitarsime. Net šita naujovė, šitas darbo apmokėjimo sistemos pokytis – tai yra žingsnis į priekį.

Pabaigoje noriu pasveikinti visus mokytojus ir vadovus su artėjančiais naujais mokslo metais, palinkėti matyti savo darbe daugiau šviesos ir gėrio. Juk mūsų profesija yra išskirtinė. Manau, kad kelti mokytojo profesijos prestižą turime mes patys, niekas už mus to nepadarys. Juk dirbame patį kilniausią darbą. Sėkmės ir optimizmo naujais mokslo metais!